Vieną žiemos vakarą išėjau iš mokyklos su grupele vaikų, Danguje ryškiai švietė Mėnulis. Buvo pilnatis. Pažvelgus į dangų užėmė žadą. Po ryškiai apšviestu mėnulio disku taip pat ryškiai švietė didžiulis cilindro formos daiktas, savo forma primenantis cigarą. Pirmiausia jį pastebėjo vaikai. Jie sušuko, atkreipdami vienas kito dėmesį, po to nutilo. Ir mes pradėjome stebėti, laukdami, kas bus toliau. Taip mes stovėjome 4–5 minutes, po to „cigaras“ lėtai pasisuko korpusu į mus ir staiga lyg įjungęs neįsivaizduojamą greitį išnyko, pavirtęs raudonu taškeliu. Mes stovėjome apstulbę, nustebę, klausdami, kas tai buvo. Pamatyta buvo per daug ryšku ir tikra. Supainioti, suklysti, priimti regėta už miražą nebuvo galima. Objekto dydis buvo pernelyg didelis.

Šis įvykis privertė pakeisti požiūrį į žurnaluose spausdinamas publikacijas apie NSO. Be to, sąmonėje pradėjo vykti permainos. Mintis, nukreipta į aukštį, reikalavo praplėsti ribas to, kas visiems žinoma, peržiūrėti įsigalėjusias žinias ir suvokimą. Protas, logika, intuicija pasakinėjo, kad egzistuoja nepažinti reiškiniai, iki jų reikia pakilti arba prisibelsti. Sakoma: Ieškokite ir rasite, belskitės ir atidarys. Nuo šio momento pažinimo ribos pradėjo plėstis, informacija į mane pradėjo tekėti iš begalinių šaltinių, apie kuriuos anksčiau neturėjau supratimo.