+ 370 610 91091centrumeducatus@gmail.com

ASTROLOGIJOS TAISYKLĖS

Nieko negalima kaltinti –

Pagrindinė Astrologijos taisyklė. Mūsų bėdos, nelaimės, nesėkmės – tai mūsų poelgių rezultatas. Mes priimame sprendimus, darome poelgius, remdamiesi savo asmenine patirtimi ir sąmonės lygiu. Jei mes pavydūs, dirglūs, nepakankamai išsilavinę, tai kelias vienas – mokykis, lavinkis, tobulink savo prigimtį.

Dirbdamas su savimi žmogus keičia savo likimą. „Išbūti pasislėpus – tai ne metodas kovojant su sunkiomis situacijomis, nes jos būtinai pasireikš ateity“ – pataria Pavelas Globa. Magija taip pat nepašalina nelaimių priežasties. Vienintelis teisingas kelias – pasakyti sau pačiam tiesą, įveikti suklydimus ir pagerinti savo prigimtį. Tinginys rizikuoja nepateisinti aukšto žmogaus vardo.

Indų alegorinis pasakojimas tai puikiai iliustruoja: Kai Dievas Indra panoro pamatyti, kaip gyvena žmonės, jis nusileido ant žemės ir persikūnijo į kiaulę. Jam ši būsena taip patiko, kad jis nenorėjo grįžti atgal. Dievai, pamatę, kad jų karaliaus nėra, nusprendė sužinoti, kas su juo atsitiko. Jie nusileido ant žemės ir pamatė, kad Indra persikūnijęs į kiaulę knisa medžių šaknis. Į jį pradėjo kreiptis – jis niekaip nereagavo. Jį pradėjo purtyti – jis barasi. Jis nieko nepažino ir nebuvo jokios emocionalios reakcijos, t. y., buvo atsijungęs ir gyveno savo kiauliškoje būsenoje, pamiršęs savo dievišką prigimtį. Neturėdami jokių priemonių jam pažadinti dievai nusprendė jį užmušti – suduoti poliu per viršugalvį. Kiaulė mirė, o iš jos išėjo Indra ir vėl tapo Dievu. Šios legendos prasmė – jei žmogus nesupranta, kad jam būtina išlaisvinti dievišką prigimtį, jam tai primenama pačiu žiauriausiu būdu. (P. Globa. Apie ką tyli Mėnulis)

Kaip danguje – taip ir žemėje

Analogijų dėsnis teigia „Kaip danguje – taip ir žemėje“. Tai reiškia, kad kosminiai dėsniai vienodi kiekvienam atomui, molekulei, gyvai būtybei, gamtai, gyvūnų pasaulio atstovams. Visi jie jaučia vienodą kosminę įtaką, tik reaguoja kiekvienas kitaip, priklausomai nuo savo išsivystymo lygio, dorovinio ir fizinio potencialo, psichinių savybių ir gyvenamosios aplinkos.

Gimimo momentas nulemia šias savybes, kitaip tariant, apdovanoja subjektą savybėmis, darančiomis jam įtaką visą gyvenimą. Be to, individualios savybės nuolat glaudžiai siejasi su išorine kosmine įtaka.

Savybės, gautos gimimo momentu, gali gerėti ar blogėti, priklausomai nuo išorinės įtakos ir veiklos krypčių, jei kalbama apie sąmoningą elementą ar apie būtybę, apdovanotą sąmone. Teigiamos ir neigiamos energijos egzistavimas nuolat veikia subjektą, skatindami jį tam tikru būdu veikti, priklausomai nuo teigiamo arba neigiamo potencialo.

Egzistavimo procese subjektas gali padidinti arba sumažinti savo vystymosi lygį. Dėl to keičiasi jo egzistavimo sąlygos į gera ar bloga. Gimimo momentu svarbiausios charakteristikos nulemtos, veiklos laukas apibrėžtas, savybės – irgi , bet jas galima vystyti.

Vystymasis geba pagerinti įgimtas savybes. Proto savybės, dvasinis potencialas nulemti, bet galima korekcija.

Gamtoje veikia universalūs dėsniai. Jie mums žinomi, kaip didžių išminčių pasakymai, Biblijos priesakai, liaudies patarlės ir priežodžiai: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“, „Pagal jūsų tikėjimą jums bus atlyginta“,„Kaip danguje – taip ir žemėje“, „Neteiskite ir nebūsite teisiami“ ir t. t. Mes tai dažnai cituojame, bet ar suvokiame jų poveikį ne tiesiogine, o perkeltine prasme? Atrodantis aiškumas atitraukia nuo suvokimo ir gilaus supratimo šių dėsnių. Jei jūs paruoštą žemės sklypą užsėsite dilgėlių sėklomis, tai, žinoma, dilgėlių derlių ir nuimsite. Tačiau sėti galima ne tik augalų sėklas. Sėti galima ir žodžius, ir poelgius, ir mintis.Pagal universalius dėsnius jie išleidžia želmenis ir duoda derlių, kuris kokybiškai priklauso nuo to, ką pasėjote.

Tarkim vaikų gimimas. Visi mes laukdami mažylio šiame pasaulyje svajojame, koks jis bus. Ir kiekvienas savo vaizduotėje apdovanoja jį geriausiomis savybėmis ir retai suvokia, vaiko kokybė – tai jūsų pačių savybių ir poelgių visuma, jūsų šeimos ir giminės savybės. Tuo periodu, jūsų manymu, kai vaikelis dar nemąsto, jis jau kvėpuoja, mato ir girdi, t.y., nesąmoningai sugeria visa, kas jį supa. Ar visada tai, ką jis mato ir girdi, labai aukštos kokybės? Jūs kalbatės, bendraujate, kartais nešvankiai kalbate, leidžiate sau būti irzliems, šiurkštiems, bet pastebėję šias vaiko savybes nustembate ir pasipiktinate. Argi jūs to nesėjote?

Mes visada įsitikinę, kad vaiką mylime. Kai mes perkame žaisliukus, drabužius, vežimėlį, lovytę – mes laimingi. Mes dėl šios sumaišties patiriame malonumą, ji maloni todėl, kad primena šventės, naujumo pojūčius. Mes kviečiame svečius, rodome save, savo vaiką. Ar reikia jam to? Visų pirma tai mūsų suaugusiųjų žaidimai. Kai ateina sunki kasdienybė ir reikia mylėti vaiką kiekvieną minutę, kiekvieną dieną atliekant nuobodžias, buitines pareigas, tai šią „garbingą“ pareigą patikime bet kam – vaikų darželio auklėtojai, seneliams, auklėms. Ir jei pareiga auginti vaiką fiziškai laikoma būtina, tai vaiko dvasiniu augimu, jo kūrybinių gebėjimų lavinimu rūpinasi tik sąmoningi tėvai. O dėsnis veikia nuolat. Visa, ką jūs kalbate, kaip ir ką žaidžiate su vaiku, ką jam skaitote ir leidžiate žiūrėti per televizorių, visa – kiekviena smulkmena formuoja jūsų vaiko dvasinį pasaulį.

Pagal universalius dėsnius kiekvieną kultūrinį augalą reikia rūpestingai prižiūrėti, nes neprižiūrimas jis sulaukės ir apaugs piktžolėmis.

Laikas, kuriame mes gyvename aukština demokratiją, Ak, šis saldus žodis laisvė. Tačiau, kas vyksta, kai ši laisvė suteikiama primityviai, nesąmoningai būtybei, kuri yra savo instinktų valioje bei ydų ir silpnybių chaose, neįstengdama atskirti gėrio nuo blogio? Kokią erdvę demokratija suteikia mėgėjams užsidirbti pinigų naivuolių, kvailių ar paprastų patiklių žmonių sąskaita. Kaip dar ilgai mes paklusime laisvosios rinkos vilkiškiems įstatymams? Mes pripratome tikėti spausdintu žodžiu, radiju, televizija, oficialiais dokumentais. Po nuostabių filmų, spektaklių, muzikos mums pradėta grūsti į smegenis žiaurūs koviniai filmai su gausiomis sekso scenomis. Ponai daro pinigus! O jūs ką darote, žmonės, kimšdami vaikams šias šlykštynes? Pagal jūsų tikėjimą jums bus atsilyginta. Deja, tikėjimas neilgai priešinosi. Užleido vietą instinktams.

Pagal universalius dėsnius vystymasis vyksta spirale – pakilimas ir nusileidimas. Traukia mus į viršų, auklėja, moko gerumo, baudžia už blogį, po to paleidžia ir … laivam plevenime ar kritime tikrinamas dorovinis potencialas.

Tiesa harmonijoje, jos būtina siekti. Negalima be atodairos žavėtis tai demokratija, tai komunizmu, tai diktatūra. Ne veltui sakoma – „Priversk kvailį Dievui melstis – jis ir kaktą prasimuš“. Gal laikas protingesniam tapti? Laikas susimąstyti ir lavinti savo sąmonę. Išmokti be televizijos, diktorių ir laikraščių suprasti žmogaus būties dėsnius. Kiekviena šeima, šalis ir pavienis žmogus turi savo galimybių, sąlygų egzistuoti, savo potencialą. Ne veltui pasakyta – „Neteiskime ir nebūsime teisiami“. Stebina, kai purvo upė teka kalbant apie praeitį. Visa, kas buvo iki mūsų – blogai: ne taip gyveno, ne dėl to kovojo, ne tai statė. Juk tai mūsų šaknys. Pabandykite medžio šaknis laistyti nuodais. Ar ilgai jis žaliuos? Tikriausia žus. Ar ne geriau būtų, jei gebate, išauginti arba sukurti savo atsižvelgiant į praeities klaidas.

Piktžodžiavimas naikina tikėjimą. Piktžodžiausite ir Jūsų vaikai apie Jus nepasakys gero žodžio. Nutraukdami kartų ryšius mes netenkame ne tik praeities, bet ir tinkamos ateities. Nesilaikydami universalių dėsnių, kurie suformuluoti visuose religiniuose traktatuose ir komunizmo statymo kodekse, mes pasmerkiame save gyvenimui už įstatymo ribų, džiunglių tamsoje, kur nėra žinių, sąžinės, išminties.

Tobulėjimui nėra ribų. Tobulinkite visuomenę, vaiką, save. Jei jūs statydami naudositės netinkamais metodais ir supuvusia medžiaga, tai vietoj dvaro galima pastatyti kalėjimą. Laikantis materialaus pasaulio įstatymų nederėtų pamiršt dvasios įstatymų. Dažnai mes jų nesuvokiame, bet jie egzistuoja. Ir jų nesilaikant gresia globalios katastrofos.

Nekurk sau dievukų

Kur slypi šio posakio išmintis? Manau, tai pamokymas nedievinti to, kas yra žemiška, laikina ir materialu. Dvasia, Dievas, Absoliutas – tai idealaus pasaulio sąvokos. Visi materialūs dalykai keičiasi, dūlėja, sensta, miršta, virsta dulkėmis. Net didžios ir genialios idėjos, kurias žmonės įkūnija Žemėje, tampa bevertės, pavirsta į nieką, tačiau ne dėl jų menkumo, o dėl žmogaus netobulumo.

Žmogus yra subjektyvus ir nuodėmingas. Net patys geriausi žmonijos atstovai turi ne tik teigiamų savybių, bet ir trūkumų. Turėdamas idėją žmogus pradeda taikyti ją sau, adaptuoti ją pagal savo išsivystymo lygį, suteikdamas jai nacionalinių, socialinių ir kitų bruožų.

Pakalbėkime apie tikėjimo sąvoką. Kiekviena etninė grupė sukūrė religiją, kuri grindžiama bendra idėja apie tam tikrą egzistuojantį protą arba jėgą, kuri valdo mūsų pasaulį. Priklausomai nuo dvasingumo, išsilavinimo, pažangos lygio, kiekviena grupė suteikia šiai jėgai tam tikrą vardą. Religijų įkūrėjai, kuriuos vadina Dievo vietininkais žemėje, turi daugybę vardu: Mahometas, Buda, Jėzus, Alachas… Dar juos vadina pranašais, „žinančiais tiesą“.

Kokia gi yra sąvokos „Dievas“ reikšmė? Senovės civilizacijos tikėjo kosmoso dėsniais, kurių veikimą jie jautė tirdami Saulės ir Saulės sistemos planetų poveikį. Mokslininkai, pasižymėję išties nežmonišku atkaklumu, darbštumu ir įžvalgumu, ištyrė ir įrodė, kad visi tikėjimai ir religijos grindžiami bendru principu, pagal kurį surėdytas ne tik mūsų planetos, bet ir visos Visatos gyvenimas.

Šviesiam protui šis principas atrodo genialus ir paprastas, tačiau tamsiam, klaidingam, išdidžiam, siekiančiam išsiskirti protui – jis nesuprantamas. Siekiantis išsiskirti visada yra nepatenkintas objektyviai egzistuojančia tiesa. Jam reikalinga savo tiesa, tiesa, kurios pagrindine figūra ir teorijos kūrėju taps jis, tebūnie ši teorija netobula, tačiau ji sava. Tai užtikrina valdžią ir pagarbą.

Kam tikėti Kosmoso protu ir dėsniais?

Kaip tada elgtis su nacionaliniais dievais, kurie taip puikiai pasitarnauja, kai kiršinant tautas siekiama užgrobti valdžią. Todėl ir šlovinami dievukai, herojai, politikai, visai nepastebint, kad jie – tai tik vienas iš mūsų, išreklamuotas, išgražintas, tačiau vis tiek paprastas žmogus, turintis savo trūkumų, ydų ir silpnybių. O tą Dievą, kurio vardas Kosmoso dėsnis, Tiesa, ištirti ir suvokti pernelyg sunku ir sudėtinga.

Tobulų ir nesavanaudiškų mokytojų yra mažai, nes juos persekioja tie, kurie susikuria savo vardą, šlovę ir susikrauna turtus pasinaudodami žmonių neišprusimu. Astrologijos persekiojimo ir smerkimo mastai stulbina. Ar tie, kurie kalba apie astrologiją ir juodina ją, iš tikrųjų nagrinėjo jos principus?

Ar maža pasaulyje klaidingų idėjų ir dievukų? Egzistuoja daugybė muzikos, meno, dailės, mokslo ir net tikėjimo krypčių. Siekiant išreikšti save kartais prieinama iki absurdo. Ir nieko baisaus neįvyksta – visi aptarinėja tai, svarsto, bet nepersekioja, net šlovina, tarsi pripažįstami, kad šie absurdiški dalykai yra madingi. Tai dažnai vadinama saviraiška. Tačiau reikštis gali ir kvailumas, ir gobšumas, ir primityvumas, net elementarus blogis. Tačiau šie dalykai pasitinkami džiaugsmo šūksniais.

Kodėl gi saulės sistema ir jos poveikis planetos gyvenimui kelia tokį priešininkų nerimą? Galbūt dėl to, kad ištyrus ir patvirtinus šio mokslo tikrumą ir jo dėsnių veiksmingumą, žmonės atsisakys garbinti daugybę netikrų dievukų, patogiai įsitaisiusių ir klestinčių dėl tikrojo pažinimo stokos.

Išmanydami kosmoso dėsnius žmonės taps tyresni, labiau išprusę, dvasingesni ir, galbūt, susivienys stodami prieš bendrą visos mūsų planetos Dievą.

Prisiminkime Žemės astrologinį simbolį, kurį, beje, galima pamatyti ant cerkvių kupolų – kryžius viršuje ir sfera apačioje. Kryžių sudaro vertikali ir horizontali linijos. Nustatykime ryšį tarp geometrinių figūrų ir ezoterinių idėjų. Vertikali linija žymi aktyvųjį vyriškąjį pradą arba saulės energiją, horizontali – pasyvųjį moteriškąjį pradą arba mėnulio energiją. Šių energijų sąveika – tai egzistavimo žemėje pamatas. Skritulys, kupolas arba sfera – tai gimimų ir mirčių amžinas ciklas. Saulės energija (Jan), susiliedama su mėnulio energija (In), kuria įvairias Žemėje gyvenančias materialias formas. Taigi, kryžius – tai taikymo ženklas, skritulys – dvasinės energijos šaltinis. Kodėl kryžius Žemės astrologiniame simbolyje išsidėstęs virš skritulio? Logiškai mąstant galima spėti, kad Žemė – tai planeta, kurioje gyva materiali forma dominuoja dvasios atžvilgiu, tačiau tuo pat metu semiasi iš jos gyvybinių jėgų. Dvasia, skverbdamasi į materialiąją formą, įkvepia gyvybę, tobulina žemės būtybes. Materija be Dvasios negyva. Kai materialusis pradas plėsdamasis išvaro dvasinį pradą, prasideda materijos sutankėjimo ir materialių formų sunaikinimo procesas. Dvasios vystymas tobulina materiją, ji tampa subtilesnė, lengvesnė, lankstesnė ir plastiškesnė. Paimkite molio gabalą, pradėkite su juo dirbti, pridėkite vandens, šildykite savo rankų šiluma. Ir molis taps minkštas, lengvai formuojamas, jis taps tikru meno kūriniu.

Žemėje yra įvairių materijos rūšių. Sakome „tankusis pasaulis“ ir „subtilusis pasaulis“. Keturios stichijos, viešpataujančios ir kuriančios gyvybę Žemės planetoje – oras, vanduo, ugnis ir žemė, skiriasi pagal savo tankumą. Šiose keturiose stichijose gyvena skirtingos pagal savo tankumą būtybės. Materialiosios formos tobulumo laipsnis priklauso nuo dvasinės sąmonės išsivystymo laipsnio. Žmogus apdovanotas gebėjimu mąstyti. Tačiau jo potencialios galimybės ir sugebėjimai tampa realybe tik naudojantis jais. Kuo materija tankesnė ir sunkesnė, t. y. kuo ji mažiau išvystyta, tuo labiau ji siekia ramybės ir priešinasi ir ją sunkiau paveikti. Ši taisyklė tinka bet kuriai gamtos medžiagai, taip pat ir žmogui. Palikite kūną ramybėje, nejudėkite, netobulinkite jo galimybių. Jis taps nevaldomas. Atsiras nerangumas, negrabumas, net ligos. Galbūt būtent dėl šios priežasties žmogus priverstas užsidirbti kasdienę duoną liedamas prakaitą. Kūnas, siela, mąstymas paklusta bendriems dėsniams. Siela irgi turi darbuotis. Ji gyvuoja palaikoma jausmų. Mąstymą lavina logika, proto pastangos, pažinimo siekis. Dvasia pabunda žmoguje tada, kai jis suvokia gyvavimo žemėje principą. Kas gi yra ta Dvasia ir Dvasinė sąmonė? Prisiminkime senovės šaltinius. Dažnai susiduriame su žodžiais „Šventoji Dvasia“, „vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Dvasia – Dievas – Absoliutas – Tiesa – Kosmoso Dėsnis – visa tai identiškos sąvokos. Žmonės dažnai tą pačią sąvoką arba daiktą vadina skirtingai, tačiau mintyje turi tą patį.

Žemėje egzistuoja daugybė kalbų ir nacionalinių skirtumų. Tačiau Dvasios Dėsniai visiems yra vienodi.

Aukštas materijas suvokti visada sudėtinga. Šventieji ir pranašai gyvendami dažnai tapdavo kankiniais. Retai dar būdami gyvi jie galėjo pasidžiaugti šlove ir jaustis suprasti. Dažnai taip nutinka, kad tas, kas yra per daug geras, tampa nepageidaujamas. Ir čia veikia tas pats dėsnis. Menkai išsivysčiusi materija yra linkusi priešintis pertvarkymui. Vystymosi procesas yra ilgas ir sunkus. Tiek nuodų, skepticizmo, pykčio ir šiurkštumo sklinda iš žmonių, kuriuose nepabudo siela, dvasia arba sąžinė. Net paprastas antonimų parinkimas tam tikroms sąvokoms rodo dėsnius, kuriais vadovaujasi du priešpriešiniai pasauliai. Surašykime du stulpelius įvairių žodžių, žyminčių gėrio ir blogio sąvokas:

Gėris – blogis

Dievas – velnias

Tiesa – melas

Meilė – neapykanta

Dvasia – materija

Rojus – pragaras

Protas – kvailybė

Tvarka – chaosas

Taika – karas

Perskaičius stulpelius galima nesunkiai įsivaizduoti, kuriais kriterijais vadovausis visuomenė, pasirinkusį vieną arba kitą stulpelį. Materialūs dalykai bėgant laikui išnyksta, virsta dulkėmis. Dvasiniai dalykai idėjų ir minčių pavidalu išlieka kosminėje erdvėje. Apie šią Kosmoso savybę žino pranašai arba dėl intuicijos numano kūrybiškos asmenybės: poetai, dailininkai, mokslininkai.

Net paprastas žmogus, dažnai net nesuvokdamas to, susiduria su tokiais reiškiniais. Jūs sakote, man į galvą atėjo mintis, idėja. Iš kur ji atėjo? Palyginkime mentalinį, subtilesnį procesą, su fiziniu, žymiai akivaizdesniu ir suprantamesniu. Kuo mes kvėpuojame – oru arba deguonimi, esančiu aplinkos ore. Kaip papildome fizinės energijos atsargas – valgydami maistą. Ką geriame – vandenį. Kiekvienam mūsų kūno organui reikalingas konkretus maistas. Šios medžiagos palaiko mūsų organizmo gyvybines jėgas. Oras, vanduo ir maistas reikalingi plaučiams, inkstams, skrandžiui. Visa tai yra materialu. Mes tai matome, jaučiame, tai dalykai, kuriuos mes žinome. O kaip gi smegenys, siela, dvasinė mūsų esybės dalis? Nejaugi erdvėje nėra šaltinio, kuris palaiko nematomą, mūsų nepažintą pasaulį? Vadovaujantis analogijų dėsniais – „kaip apačioje, taip ir viršuje“ ir atvirkščiai. Tik reikalas tas, kad priimti informaciją jūs galite tik tuo atveju, jei jūsų priėmimo įtaisas veikia tvarkingai ir nustatytas gaudyti reikiamą bangą. Be to, svarbu, kad šios subtilios mūsų organizmo sistemos būtų pakankamai išvystytos ir sugebėtų priimti aukštesnio lygio informaciją. O mes, vystydami savo materialųjį pradą, ir, šiek tiek primityviai, vystydami mąstymą, apie aukštąjį lygmenį, apie dvasinį pažinimą pripratome kalbėti atsargiai, kaip apie slaptą sritį, į kurią žengti niekam nevalia. Tačiau kelias į šią sritį atvertas jau prieš tūkstančius metų, ir literatūros, suteikiančios reikiamų žinių, pakanka. Bet tam ir egzistuoja antrasis žodžių stulpelis (žodžiai blogis, melas, kvailybė, chaosas, neapykanta), kad užkirstų kelią tiesos link. Ant mūsų planetos dvasios uždėtas kryžius. Todėl žmogus ir nešioja šį simbolį ant kaklo – jis liks prikaustytas prie materijos, prie amžino ciklo, kol nesuvoks tiesos, kol neatras Dievo sieloje ir neapvers sistemos, iškeldamas Dvasią virš kryžiaus. Tada ir suskambės žodžiai iš antrojo stulpelio: Dievas, Meilė, Tiesa, Dvasia, Rojus.

Contact Us

We're not around right now. But you can send us an email and we'll get back to you, asap.